Pasaulio pažinumo problemos

Dažniausiai sprendžiame supaprastintą realybės modelį, nes taip lengviau atskleisti esmę. Daugelis dėsnių yra aproksimacijos, taigi neatspindi realybės. Be to, matavimo prietaisai visada turės paklaidą. Kaip jums tai – mūsų pojūčiai fiksuoja ne dabartį, o praeitį. Kol elektrinis signalas neuronais pasiekia smegenis ir jos suvokia informaciją, praeina dešimtosios sekundės dalys. Vadinasi, visą informaciją, kurią gauname, gauname pavėlavę.

G. Galileo yra pasakęs, kad ,,matematika – kalba, kuria Dievas parašė Visatą“. Iš tikrųjų fizikos dėsnius galima užrašyti ir netgi išspręsti uždavinį lietuvių kalba. Problema ta, kad reikėtų ilgų tekstų, daug popieriaus ir daug medžių. Matematika leidžia trumpiau užrašyti dėsnį arba išspręsti fizikos problemą. Šia tema dar yra ir filosofinis klausimas – ar matematika atspindi realybę? Ar žmogaus sukurta geometrija tiksliai atspindi pasaulį? O gal žmogus subjektyviai supranta erdvę ir laiką, dėl to ir geometrija negali būti absoliuti. Juk geometrijoje irgi yra dogmų (nenuginčijamų tiesų)! Taškas ir tiesė neturi apibrėžimo. O kas jei pasaulis susideda ne tik iš taškų ir tiesių?

Kas atsitiks, jei akmenuką mesiu į Žemę? Jis nukris. Tai dėsnis. Ar galiu įrodyti, kad tai dėsnis? Žinoma! Reikia mesti akmenuką begalybę kartų ir įrodysiu. Suprantama, kad įrodyti, kad tai dėsnis neįmanoma. Taigi visas fizikos ir ne tik mokslas remiasi abejotina prielaida, kad dėsniai egzistuoja. Jei staiga pasirodytų, kad dėsniai neegzistuoja, visa žmogaus intelektualinė kūryba nueitų per niek. Tačiau pragmatiniu požiūriu visai nesvarbu, ar teisingi dėsniai, ar jie egzistuoja. Jei dėsnio žinojimas padėjo sukurti telefoną, keltuvą, raketą, vadinasi, dėsnis naudingas. Taigi fizikoje galima svajoti neišeinant už fundamentinių dėsnių ribų. Kartais verta pagalvoti, o kas būtų, jei fundamentiniai dėsniai būtų kitokie, t.y., galvoti už esamų ribų. Tai gali atverti naują supratimą apie mūsų Visatą.